Nedzingės kaimo istorija

Nedzingės bažnytkaimis įsikūręs prie Nedzingio upelio (22,3 km ilgio dešinysis Merkio intakas), kiek į pietus nuo Nedzingio ežero, apie 27 km į pietryčius nuo Alytaus (B. Kviklys, psl. 427). Pačio pavadinimo kilmė nėra aiški, manoma, kad Nedzingės kaimo kilmė jotvingiška (Ned – upės vardas, ing – priesaga), tačiau jau seniai gyvenime, raštuose ir žemėlapiuose yra prigijęs dzūkiškas Nedzingės vardas. Veikiausiai,  vietovės pavadinimas kilęs nuo  ežero pavadinimo Nedzingis, kuris atsirado ankščiau negu pats kaimas.

 Vietovė sena, bet kada ji įsikūrė, nėra žinoma. Galima spėti, kad ji atsirado po Lietuvos valstybės sukūrimo, gal Mindaugo laikais, toje miško juostoje, kuri skyrė Daugų – Perlojos valsčių nuo Merkinės valsčiaus ir nuo Alytaus – Nemunaičio valsčių (B. Kviklys, psl. 428). Artimiausi miesteliai: Varėna (į rytus – 14 km), Perloja ( į pietryčius – 7 km), Daugai (į šiaurę – 13 km), Alytus (į šiaurės vakarus – 27 km), Merkinė (į pietvakarius – 13 km). Nedzingės kaimas ribojasi su Sapiegiškių, Vadėnų, Panedzingio, Burokaraisčio ir Karužų kaimais. Per Nedzingės kaimą teka upelis Nedzingis (už kaimo ribų jis vadinamas – Amarnia (22,3 km ilgio), Merkio dešinysis intakas). Gyventojus, gyvenančius už upelio, vadina „rudninkais“ (kasant žemę čia buvo rasta rūdos). Vėliau ten pastačius malūną, tą vietovę pradėjo vadinti „Užumelnyčiu“. Laukus į pietus, kurie priklausė dvarininkui Žilinskui, vadino „Palivarku“. O pievas, raistus į pietvakarius – „Pazgrinda“. Nedzingės kaimas buvo išsidėstęs gatvėmis. Visos trobos ir Žilinsko dvaras buvo mediniai. Gyvenamieji namai buvo statomi prie gatvės, ūkiniai pastatai toliau. Prie Nedzingės ežero buvo rasta akmens amžius stovyklavietė, kurioje rasta pailgų gremžtukų, rešutuotų nuoskalų, skaldos. Mikniūnų kaime (2 km. į pietus nuo Nedzingės) yra senkapis, vardu „totorių kapai“.

1575 m. į Nedzingę iš Žilinų kaimo atsikėlė dvarininkas Žilinskas. Nuo tada vis dažniau rašytiniuose šaltiniuose aptinkamas ir Nedzingės vardas.

Nedzingės bažnyčia

Bažnyčia klasicistinio stiliaus, tinkuota mūro, bebokštė, su keturių dorėminių kolonų partitu, lygiu trikampiu frontonu. 

Šventoriaus tvora – akmenų mūro, joje yra akmuo su žalčio ženklu. Bažnyčia sumūryta iš nedegių plytų. Seni žmonės pasakojo, kad plytas nuo Varėnos iki Nedzingės perdavinėdavo per rankas (ptk:. Anelė Mackevičienė, g. 1917 m. Panedzingio k.). Dirbo visi aplinkinių ir Nedzingės kaimo vyrai. Šventoriuje klasicistinių formų mūrinė varpinė ir medinis kryžius su koplytėle. Nedzingės bažnyčioje yra vertingų dailės kūrinių. Paminkliniai yra du molbertinės tapybos paveikslai, trys memorialiniai paminklai, arnotas (šilkas, medvilnė, metalo siūlai, padarytas XVIII a., barokinis, puošnus darnios kompozicijos, meistriškai padarytas), kapa (šilkas, medvilnė, metalo siūlai, padaryta XIX a., manoma Lenkijoje), indas rankoms plauti (alavas, XVIII a. darbas), kryžius (medinis, stovi šalia varpinės, padarytas 1974 m. vietoje seno kryžiaus). Vyskupo Vaclovo Žilinskio portretas (sukurtas 1849 m., autorius  nežinomas, manoma, kad Peterburgo dailininko), pulkininko, Nedzingės bažnyčios fundatoriaus portretas, nutapytas to paties dailininko. Vaclovo Žilinskio memorialinė lenta (marmuras), sukurta po 1868 m., skirta Vilniaus vyskupui metropolitui, palaidotam Nedzingės bažnyčioje (kultūros paminklų enciklopedija, Rytų Lietuva, tomas I, II dalis, V – 1998m.).

 Žilinskų dvaras

Kone visas Nedzingės kaimas stovi dvarininko Žilinsko žemėje. Žilinskų giminė (herbas Janina) nuo seniausių laikų naudojosi teisėmis ir prerogatyvomis, priklausančiomis bajorams ir surašytomis kronikininko Nieserskio lenkų istorijoje 4 tome, 606 lape, savo pavarde gavo paveldint Žilinus, esančius 28 km į šiaurės rytus nuo Nedzingės, kurie buvo paveldimi natūraliu keliu. Į Nedzingę dabartinių Žilinskų protėvis Jonas atvyko 1575 m.

Generolas Vincentas Žilinskis 1844 m. pastatė Nedzingės mūrinę bažnyčią. Ji buvo pradėta statyti 1841 m. pagal architekto Karolio Grigatavičiaus projektą. Statybos darbus prižiūrėjo ir vykdė Nedzingės dvare gyvenęs jo brolis Jonas. Atvykęs į Nedzingę ir pamatęs naująją bažnyčią, generolas labai nustebo: greta jos stovėjo už bažnyčią didesnė smuklė, išmūryta brolio pastangomis už tuos pačius pinigus, kuriuos generolas buvo paskyręs bažnyčios statybai. Iki šių dienų smuklės pastato nebeliko, ji sudegė.

Generolas Vincentas Žilinskas pastatė bažnyčią kaip koplyčią, norėjo, kad jį ten palaidotų. Keletui metų praėjus buvo padaryta Merkinės parapijos filija. O kadangi V. Žilinskis neturėjo vaikų, tai 1858 m. užrašė savo Nedzingės dvarą brolio anūkui Domininkui Žilinskui, tarpukario Nedzingės dvaro savininko tėvui. Paliko dvarui 8000 rublių, ir kad nuo tos sumos mokėtų penkis procentus Nedzingės klebonui. Tokį paskyrimą pranešė Vilniaus vyskupijos konsistorijai ir paprašė, kad Nedzingė iš filijos padarytų parapiją. Nedzingė tapo parapija.

Kadangi bažnyčios fundatoriai laikė save lenkais, tai visos pamaldos buvo tik lenkų kalba. Kunigai buvo skiriami tokie, kurie patiktų dvarui, nes dvaras generolo V. Žilinskio palikimu mokėdavo kasmet po 400 rublių. Taigi, dvaro pastangomis, Nedzingės apylinkėje atsirado nemažai lenkuojančių iš tų pačių dzūkų tarpo. Lietuvių supratimas ir jų kova dėl gimtosios kalbos teisių bažnyčioje prasidėjo su kunigo Kazio Stibiriako atvykimu 1901 m. Čia  jis rado lenkiškas pamaldas. Savo parapijiečių prašomas, kunigas K. Stibiriakas pradėjo po truputį lietuvių kalbą grąžinti į bažnyčią. Kurį laiką vyko smarkūs ginčai: tuo pat metu buvo giedama lenkiškai ir lietuviškai. Ir tik nuo 1911 m. visos pamaldos jau buvo atliekamos lietuviams priimta tvarka, o lenkams buvo sakoma specialus pamokslas. Dėl šio lietuvių laimėjimo užsirūstino J.Žilinskis ir atsisakė mokėti klebonui 400 rublių atlyginimą, kurį jis pagal ankstesnius pasižadėjimus turėjo mokėti.

Prasidėjus I pasauliniam karui dvarininkas J. Žilinskis su šeima pasitraukė į Rusijos gilumą. Karo metais dvaras buvo labai nuniokotas. Dvarininkas į Nedzingę sugrįžo tik po karo. 1918 m. paskelbus Lietuvai nepriklausomybę, reikėjo prikelti ir nualintą kaimą. Žemės reforma tapo svarbiausiu vyriausybės uždaviniu. Taigi, žemės reformos įstatymas neaplenkė ir Nedzingės dvaro. Dvarininkui priklausė 546 ha žemės. Po žemės reformos, 1924 m. sausio 30 d. nutarimu, palikta J. Žilinskiui 80 ha žemės norma. Nusavinta žeme buvo aprūpinta Lietuvos kariuomenės kūrėjai, savanoriai, bežemiai ir mažažemiai. Už nusavintą žemę J. Žilinskui Valstybė turėjo atlyginti iki 1941 m. gruodžio 8 d., tačiau J. Žilinskis nesuspėjo atsiimti šio atlyginimo.

1941 m. birželio 14 d. Žilinskių šeima - pats 69 m. dvarininkas J. Žilinskis, jo 59 m. žmona Vanda, 23 m. sūnus Jurgis - buvo ištremti į Sibirą. Sūnus Tadas išvengė trėmimo, kadangi tuo metu mokėsi Anglijoje. Sūnus Zigmantas, išėjęs žentuosna į Alovės dvarą, taip pat buvo ištremtas. Jonas Žilinskas Sibiro nepasiekė – mirė kelyje. O žmona Vanda su sūnumi Jurgiu, atbuvę Sibiro tremtį, išvažiavo į Lenkiją.

Prieš II pasaulinį karą dvaras buvo gražiai sutvarkytas, aplinkui puikavosi gražūs gėlynai, dideliame sode buvo prižiūrimos dvi kūdros, sodą ir keliukus juosė medžių alėjos, prie upelio stovėjo didelis malūnas. 1944 m. traukdamiesi vokiečiai susprogdino ir seną Žilinskių malūną. 

Pirmoji Nedzingės mokykla, minima dokumentuose, įsteigta caro įsaku 1865 m. – ,,narodnoje učilišče'' – liaudies mokykla.

Žmonių atmintyje yra išlikusi pavardė mokytojo, atkelto iš Minsko – Michail Chardžez. Visus dalykus – geografiją, aritmetiką, istoriją, dailyraštį – jis dėstė rusiškai. Buvo pastatyta du vienaaukščiai mediniai pastatai (išlikę iki šių dienų) – mokykla ir bendrabutis iš toli ateinantiems vaikams. Viename iš pastatų buvo valsčius, rūsyje – daboklė. Mokykloje mokslas truko 3 metus. Mokslo metai prasidėdavo rugsėjo mėnesį, baigdavosi balandžio pabaigoje. Pamokų pradžioje visi kalbėdavo maldą, skirtą carui Nikolajui II ir jo žmonai Aleksandrai Fiodorovai. Drausmė buvo geležinė, už menkiausią prasižengimą tekdavo kampe klūpėti ar gauti  liniuote per delną. Tačiau kaimuose veikė slaptos lietuviškos mokyklos, kur mokė daraktoriai. Užklupti mokytojai imdavo skaldyti malkas, plunksnas plėšyti arba vilnas kedenti. Šiose slaptose mokyklose vaikai mokėsi  3 metus. Šiaip mokslus baigė nedzingiškiai Alfonsas Juškevičius, Viktoras Makaravičius. Vėliau jie patys tapo daraktoriais ir vaikus mokė lietuviško rašto. Iš šių mokyklų atsirado nemažai raštingų žmonių. Tai J. Čaplikas – generolas, V. Valansevičius – Seinų apskrities viršininkas.

1912 – 1913 m. Nedzingės mokykloje mokėsi 30 mokinių. Mokyklą lankė vaikai iš tolimų kaimų, kadangi tai buvo vienintelė mokykla Nedzingės valsčiuje, priklausiusiame Vilniaus gubernijai, Trakų apskričiai.

Vėliau dirbo du mokytojai, mokėsi apie 80 mokinių. Prasidėjus I pasauliniam karui mokytojai buvo pašaukti į kariuomenę, o mokykla uždaryta. 1915 m. Vokietijai okupavus Lietuvą, Nedzingėje ir jos apylinkėse veikė tik slaptos mokyklos. Vadėnų kaime pas Vincą Pigagą mokėsi apie 20 mokinių. Mokė Vaickus Blažys, vėliau jis buvo pašauktas į kariuomenę. Po to pas Šibailas dirbo mokytoja Šarkaitė, kuri mokė vaikus liaudies dainų, šokių, eilėraščių. Į Vadėnų, Sapiegiškių, Panedzingio kaimų mokyklėles atvažiuodavo muzikos mokytojas Raulušaitis. Liesagūrų dvare dvarininkė aplinkinius vaikus mokė lenkiškai ir vokiškai.

1916 m. Nedzingėje atidaryta mokykla. Joje mokėsi apie 50 mokinių. Dėstoma jau lietuvių kalba.

1920–1923 m. dirbo mokytojas Ignas Balčiūnas, pirmasis pradėjęs kurti biblioteką, su jaunimu ruošęs vaidinimus; 1924–1926 m. – Barbora Povilaitytė; 1927–1937 m. Leonardas Naidzieka ir Julija Karinauskaitė ; 1938–1941 m. – mokytojas Kuncas, Petras Makaravičius ir Leonas Paslavičius.

Mokytojai dirbo su didele meile, mokyklą apsodino medeliais, gėlėmis, su kaimo jaunimu ruošė vaidinimus, mokė dainų, patys aktyviai dalyvavo vakarėliuose. Vasario 16 d. visi mokiniai, dainuodami dainą „Augo girioj ąžuolėlis”, žygiuodavo iš mokyklos į bažnyčią. Ypač daug nuveikė mokytojas Petras Makaravičius, organizavęs kaimuose rinkliavas Šaulių namams statyti. 1938 m. jie buvo pastatyti ir išliko iki šių dienų. Daugelį metų  čia buvo  Nedzingės kultūros centras. 1941m. birželio 14 d. mokytojai Kuncas, P. Makaravičius ir L. Naidzieka (jau dirbantys kitoje mokykloje) išvežami į Sibirą.

Karo metais teveikia 4 skyriai. Dirba mokytojas Leonas Paslavičius, Alfonsas Vinkevičius ir Zigmas Ivanauskas. 1944 m. ruduo šiems mokytojams tragiškas. A. Vinkevičių ,,stribai'' nušauna, L. Paslavičių sužeidžia ir areštuoja. Likusį gyvenimą jis praleidžia kalėjime ir tremtyje. Z. Ivanauskas taip pat areštuojamas.

Po karo 1946 m. Nedzingėje atidaroma progimnazija. Dirba jauni, tik baigę gimnazijas mokytojai: S. Čekauskas, Z. Petrauskaitė, A, Glėbiūtė, A. Veselgaitė, A. Neciunskaitė. Pirmasis progimnazijos direktorius Vladas Šėmys neilgai čia išbūna, greitai iškeliamas į Meškučių mokyklą. Direktoriai dažnai keičiami, po metus kitus išdirba Jezukevičienė, S. Vaitiekūnas, M. Jurgulienė, J. Aleksonis, J. Šimokonis, po keliolika metų Angelė Glėbienė, Jonas Venclova. 1949 – 1953 m. dirba mokytojai: Stoniai, M. Volungevičiūtė, Celencevičius, S. Nargėla, garsėjęs savo dramos būreliu, kurį lankydamas pasirinko būsimą kelią aktorius Tomas Vaisieta. Savo kruopštumu garsėja ir Vanda Palkarackaitė, pirmoji pastebėjusi Antano Kalanavičiaus literatūrinius sugebėjimus, mokytojų kambarėlyje išsitarusi, kad „Nedzingė turės savo poetą“.

Kazys Sereičikas, dirbęs 1960 – 1991 metais, mokiniams ir mokytojams aiškino kūno kultūros reikšmę žmogaus gyvenime. Jo treniruojami sportininkai ne kartą garsino Nedzingės vardą ne tik rajone, bet ir respublikoje. 1959 – 1969 m. rusų kalbą dėstė buvęs tremtinys V. Dunderis, kuris taip pat Nedzingėje pastatė ne vieną spektaklį, suorganizavo mokytojų ir kaimo jaunimo mišrų chorą, instrumentinį ansamblį, pats atlikdavo solo dainas, pritardamas gitara. 1959 m. atėjus dirbti muzikos mokytojai Vandai Gudelionytei – Mockevičienei, mokiniai greitai pamėgo liaudies šokius.

Ne kartą liaudies šokių kolektyvai buvo apdovanoti pagyrimo raštais. Mokytoja taip pat organizavo moksleivių ansamblius, keturis kartus dalyvavo televizijos „Dainų dainelė“ konkursuose, kuriuose jos mokiniai gavo pagyrimus už gerą dainavimą. Mokykloje pagal mokinių amžių veikė trys chorai. Vyresnių klasių mergaitės su mokytojomis ir kaimo moterimis du kartus pateko į Respublikinę dainų šventę. 1984 m. Vandutė sukūrė vaikų folklorinį ansamblį „Piemenukai“. Ansamblis dalyvauja festivaliuose, dainų šventėse, koncertuoja savo mokykloje, aplinkiniuose kaimuose.

Mokytojų iniciatyva sename mokyklos pastate buvo įkurtas muziejus. Patalpas perdavus bendruomenei, jis buvo išdraskytas.

2016 m. reorganizavus Nedzingės mokyklą, ji tapo Perlojos daugiafunkcio centro Nedzingės daugiafunkciu skyriumi. Svarbiausias uždavinys buvo vėl surinkti išbarstytus eksponatus, suremontuoti patalpas ir įkurti Buities muziejų. Nors sugrįžo tik dalis buvusių eksponatų, tačiau  sukurta graži muziejinė erdvė leidžia susipažinti su senąja Nedzingės kaimo buitimi. Išlikusios  audimo staklės tarnauja edukacinėms veikloms, supažindinant su senosiomis audimo technologijomis.

2016 m. buvo įkurtas ir poeto A. Kalanavičiaus muziejus. Savo laiku nepripažintas, tačiau nedzingiškių nepamirštas ir nedingęs iš literatūros platybių, A. Kalanavičius vis stipriau įkerta savo žodį į lietuvių literatūrą. Nedaug išlikę jo asmeninių daiktų, tačiau menininko Vytauto Baublio, taip pat kilusio nuo Nedzingės, paveikslų ir kitų meno kūrinių dėka muziejuje sukurta jautri aplinka, pabrėžianti sudėtingą poeto Antano Kalanavičiaus gyvenimo ir kūrybos kelią.